Apie numerį 112

Apie būtinybę įvesti vienodą visoje Europoje skubios pagalbos telefono numerį pradėta kalbėti dar praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje. Tokio numerio poreikio atsiradimą lėmė nuolat ir sparčiai didėjantis keliaujančiųjų į kitas Europos valstybes skaičius ir siekis užtikrinti keliaujančiųjų saugumą.

Tuomet kiekvienoje valstybėje veikė „savi“ atskirų pagalbos tarnybų pagalbos telefono numeriai, kuriuos keliautojams būdavo sunku įsiminti ar net sužinoti. Svečioje šalyje nelaimę patyrę ir streso apimti keliautojai, užuot nedelsdami paskambinę pagalbos tarnyboms, pirmiausia turėdavo prisiminti ar susižinoti kokiu numeriu kurią tarnybą išsikviesti. Dėl tokio uždelsimo buvo gaištamas tokiose situacijoje itin brangus laikas, o tai keldavo žmonių grėsmę sveikatai ar net gyvybei.

1976 m. Europos pašto ir telekomunikacijų administracijų konferencija (CEPT) savo rekomendacijoje T/SF1 pasiūlė numerį 112 naudoti kaip bendrąjį Europos skubaus iškvietimo telefono numerį.

1991 m. liepos 29 d. Europos Bendrijų Tarybos sprendimu 91/396/EEB „Dėl bendrojo Europos skubaus iškvietimo telefono numerio įdiegimo“ Europos Sąjungos valstybės narės buvo įpareigotos ne vėliau nei iki 1996 m. gruodžio 31 d. užtikrinti, kad viešuosiuose telefono tinkluose, integruotų tarnybų tinkluose ir viešuosiuose mobiliojo ryšio tinkluose būtų įvestas bendrasis Europos skubaus iškvietimo telefono numeris 112, kuris galėjo būti įdiegtas greta visų kitų esamų nacionalinių pagalbos telefono numerių.

Vėliau su numerio 112 veikimo užtikrinimu susijusios nuostatos buvo perkeltos į 2002 m. kovo 7 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/22/EB „Dėl universaliųjų paslaugų ir paslaugų gavėjų teisių, susijusių su elektroninių ryšių tinklais ir paslaugomis (Universaliųjų paslaugų direktyva)“ (vėliau iš dalies pakeistą 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB), kurios 26 straipsnyje nustatyta, jog kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti, kad:

  • visi 2 dalyje nurodytų paslaugų galutiniai gavėjai, įskaitant taksofonų naudotojus, galėtų nemokamai ir nenaudodami jokios mokėjimo priemonės paskambinti skubios pagalbos iškvietimo tarnyboms bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu "112", taip pat valstybių narių nurodytais nacionaliniais skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriais;
  • kad ūkio subjektai, teikiantys galutiniams paslaugų gavėjams elektroninių ryšių paslaugas inicijuojant nacionalinius skambučius naudojant telefono ryšio numerį arba numerius, nurodytus nacionaliniame telefono ryšio numeracijos plane, suteiktų galimybę naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis;
  • surinkus bendrąjį Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerį "112", į skambučius būtų tinkamai atsakoma, ir jie būtų tvarkomi taip, kad geriausiai atitiktų nacionalinę skubios pagalbos iškvietimo tarnybų sistemos darbo organizavimo tvarką. Į tokius skambučius atsakoma ir į juos reaguojama bent jau taip pat greitai ir veiksmingai, kaip atsakoma į skambučius nacionaliniu skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu arba numeriais, jei šie ir toliau naudojami;
  • neįgaliųjų galutinių paslaugų gavėjų galimybės naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis būtų lygiavertės galimybėms gauti paslaugas, kuriomis naudojasi kiti galutiniai paslaugų gavėjai. Siekiant užtikrinti, kad neįgalieji galutiniai paslaugų gavėjai galėtų naudotis skubios pagalbos iškvietimo paslaugomis keliaudami kitose valstybėse narėse, priemonės, kurių imamasi šiam tikslui, bus kiek įmanoma grindžiamos Europos standartais arba specifikacijomis, paskelbtomis pagal Direktyvos 2002/21/EB (Pagrindų direktyva) 17 straipsnio nuostatas, ir jomis nebus trukdoma valstybėms narėms patvirtinti papildomų reikalavimų siekiant šiame straipsnyje nustatytų tikslų;
  • atitinkami ūkio subjektai sudarytų galimybę skubios pagalbos iškvietimo skambučius ir paslaugas tvarkančiai institucijai nemokamai naudotis skambinančiojo vietos nustatymo duomenimis, kai tik ta institucija gauna tokį skambutį. Tai taikoma visiems skambučiams bendruoju Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriu "112". Valstybės narės šį įpareigojimą gali taikyti skambinant ir nacionaliniais skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numeriais. Kompetentingos reguliavimo institucijos nustato informacijos apie skambinančiojo vietą tikslumo ir patikimumo kriterijus;
  • piliečiai būtų pakankamai informuoti apie bendrąjį Europos skubios pagalbos iškvietimo telefono ryšio numerį "112" ir jo naudojimą, visų pirma priemonėmis, konkrečiai skirtomis asmenims, keliaujantiems iš vienos valstybės narės į kitą.

 

Šias Universaliųjų paslaugų direktyvos nuostatas turėjo įgyvendinti ir Lietuva. Skubios pagalbos telefono numeris 112 nuo 2004 m. gegužės 1 d. veikia visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje visuose viešojo telefono ryšio tinkluose. Į pagalbos skambučius šiuo numeriu, taip pat ir senaisiais ugniagesių gelbėtojų (01, 101, 011) ir policijos (02, 102, 022) atsako Bendrasis pagalbos centras. Ryšio operatoriai Bendrajam pagalbos centrui pateikia savo paslaugų vartotojo vietos nustatymo informaciją kai jis skambina numeriu 112 ar kitais pagalbos numeriais.

 

 

 


Puslapis paskutinį kartą atnaujintas: 2015-04-22

PrintFriendly and PDF
Feedback






Feedback
Kita informacija

eCall
ES parama
Nuorodos